Yra daug įvairių asiūklių rūšių. Kai kurie iš jų yra nuodingi – ypač ganomiems gyvuliams. Tai tik pelkinis asiūklis ir tvenkiniuose augančios veislės. Kita vertus, lauko asiūklis ar asiūklis nėra nuodingas ir netgi gali būti valgomas.
Lauko asiūklis yra ne tik visiškai netoksiškas, bet netgi valgomas ir naudingas
Tik pelkinių asiūklių rūšys yra nuodingos
Pelkinis asiūklis yra vienas iš nuodingų augalų. Visose augalo dalyse yra alkaloidų ekvisetino ir palustrino, kurie yra labai toksiški, ypač ganomiems gyvuliams. Tačiau žmonės gali apsinuodyti ir gerdami asiūklį kaip arbatą arba valgydami į salotas.
Todėl renkant gamtoje reikia būti atsargiems. Abi asiūklių rūšys atrodo labai panašiai ir jas galima atskirti viena nuo kitos tik smulkiais bruožais.
Vartojimui asiūklius geriausia rinkti tik pievose ir laukuose, kur nėra drėgnų žemės įdubimų ar net tvenkiniuose.
Asiūklis yra valgomas
Asiūklyje ar asiūklyje nėra nuodingų medžiagų, tačiau jame yra daug silicio rūgšties, kuri atlieka svarbų vaidmenį natūralioje medicinoje ir kosmetikoje.
Žolelę galima valgyti net pavasarį. Rudos ir žalios spalvos ūglius galima valgyti kaip salotų dalį arba virti garuose kaip daržovę. Japonai netgi raugina asiūklio ir mėgaujasi juo kaip gardumynu. Rudi ūgliai turi nedidelį grybų skonį, o žali ūgliai yra labai kartūs, todėl pirmiausia juos reikia palaistyti.
Natūropatijoje asiūklis naudojamas dėl vertingų ingredientų gydant uždegimus ir kosmetikoje plaukams bei dantims. Sudedamosios dalys apima:
- silicio dioksidas
- taninai
- flavonoidų
- eteriniai aliejai
- kalio
patarimai
Iš asiūklio ar asiūklio galima pagaminti labai skystą mėšlą, kuris idealiai tinka daugelio sodo augalų trąšoms. Patyrę sodininkai savo rožes gydo asiūklių sultiniu, kad išvengtų miltligės.