Pievos yra žmogaus sukurti biotopai, kurių negalima palikti savieigai. Vietoj to, priklausomai nuo pievos tipo, jiems reikia daugiau ar mažiau priežiūros, kad jose auganti biologinė įvairovė galėtų ir toliau klestėti. Pakankamai priežiūrai priskiriamas ir kai kurių rūšių pievų kalkinimas.
Kodėl reikėtų kalkinti pievas?
Kalkinimas užtikrina, kad per daug rūgštus dirvožemis būtų pagerintas. Jei dirvožemio pH nukrenta į rūgščią ribą, pievų augalai nebegali augti ir juos išstumia kiti augalai, pripratę prie rūgštesnės dirvos. Visų pirma, sausas ir skurdžias pievas reikia kalkinti, nors kalkinti reikėtų ne tik tamsoje, o pagal dirvožemio mėginį nustatyti tikrąjį poreikį. Vadinamieji indikatoriniai augalai, tokie kaip lauko asiūklis, rūgštynės, laukinės našlaitės ir, svarbiausia, samanos, iš pradžių rodo kalkių poreikį. Kita vertus, jei jūsų sode aptinkama negyvų dilgėlių, dilgėlių ar piemens rankinės, tai rodo gana šarmingą dirvą, kurios pH vertė yra aukšta.
Atsargiai: Nekalkinkite kiekvienos pievos!
Ne kiekviena pieva gali būti išbalinta, nes daugelis buveinių dėl šios priemonės yra visam laikui sutrikdomi. Draudimas visų pirma galioja visoms drėgnoms ir pelkėtoms pievoms, nes gana pelkėtam podirviui reikalingas rūgštus pH, kad galėtų klestėti specialiai prie šių aplinkos sąlygų prisitaikę augalai. Kita vertus, kalkinimas prasmingas visų pirma liesose ir turtingose pievose, taip pat pievose, naudojamose žemės ūkyje.
Kada ir kaip naudojamos kalkės?
Kalkinimas atliekamas maždaug kas dvejus trejus metus, geriausia pavasarį arba rudenį. Jei riebios pievos kalkintos, tuo pačiu metu negalima barstyti gyvūnų trąšų, tokių kaip skystas mėšlas ir pan. Priešingu atveju azotas nepatenka į dirvą, o tiesiog išbėga į orą. Priklausomai nuo naudojamų kalkių rūšies, apdorotose pievose, priklausomai nuo lietaus dažnumo, galima neganyti mažiausiai keturias savaites, kad gyvūnai nebūtų apnuodyti. Tačiau tai taikoma tik degintoms kalkėms, kurios dar vadinamos negesintomis kalkėmis.
Kokios yra kalkių rūšys?
Iš esmės yra trys skirtingos kalkių rūšys. Kalcio karbonatas yra pats švelniausias, nes jis tik labai lėtai išskiria veikliąsias medžiagas. Su šiomis kalkėmis per daug kalcifikuoti beveik neįmanoma. Nors šarminės ar degintos kalkės veikia daug greičiau, jos nerekomenduojamos namų sodui dėl šarminio poveikio žmonėms, gyvūnams ir augalams. Be dviejų paminėtų rūšių, dar yra mišrių kalkių, kurios, priklausomai nuo rūšies ir tiekėjo, gali būti sudarytos labai skirtingomis proporcijomis.
Patarimai ir gudrybės
Kaip ir kalkinant, tręšiant pievas, reikia tręšti ne kiekvieną pievą. Ypač šiurkščias pievas dėl jautrios ekologinės pusiausvyros reikėtų tręšti mažai arba visai netręšti.