Dar maždaug prieš 600 metų – taigi giliais Europos viduramžiais – Vokietijos kraštovaizdį daugiausia sudarė miškai, aliuviniai miškai ir šlapios pievos. Šiuos natūralius biotopus galutinai išstūmė nuolat auganti žmonių populiacija, nes jiems reikėjo ariamos ir ganyklos, kad galėtų užsitikrinti maistą. Net ir šiandien labai daug rūšių drėgnoms pievoms kyla didelis pavojus, nes jos tampa upių tiesinimo ir sausinimo bei pavertimo ariamomis ir ganyklomis aukomis.
Kas yra šlapia pieva?
Drėgnos pievos daugiausia randamos prie upelių ar upių, ežeruose ir įdubose, kur podirvis nuo drėgno iki drėgno – šių labai rūšių turtingų biotopų dirvožemiai yra įpratę retkarčiais užtvindyti. Jie buvo sukurti nuo viduramžių naudojant žemės ūkį, kaip šienavimą ir ganymą, ir šiandien jiems reikia rūpestingos žmogaus rankos. Priešingu atveju ši žoliniais augalais labiau apaugusi pieva greitai apsigyventų aukštaūgiais daugiamečiais augalais, krūmais ir greitai virstų užliejamu mišku. Žemės ūkyje šlapios pievos daugiausia naudojamos šienui gaminti, tačiau gana netinkamos ganyti ir kt. Jos dar sinonimiškai vadinamos pelkinėmis pievomis, nors tų pačių augmenija kartais gali labai skirtis – priklausomai nuo dirvožemio drėgnumo laipsnio.
Tipiški šlapių pievų augalai
Priklausomai nuo dirvožemio sudėties ir susidariusios augmenijos, išskiriami trys skirtingi šlapių pievų tipai:
1. Marsh Marigold Meadows
Ryškiai geltonai žydinčios pelkinės medetkos labiausiai klesti maistinėmis medžiagomis turtingoje dirvoje, kuri vasarą dėl žemesnio gruntinio vandens lygio taip pat gali išdžiūti. Be pelkinės medetkos (Caltha palustris), augalai, pvz
- Gaubliukas (Trollius europaeus)
- Didžioji degtinė (Sanguisorba officinalis)
- Pievinė kartėlė (Cardamine pratensis)
- Gegutė (Lychnis flos-cuculi)
- ir plačialapė orchidėja (Dactylorhiza majalis), vietinė orchidėjų rūšis.
Jei ši drėgna pieva naudojama žemės ūkiui, ją reikia reguliariai šienauti ir tręšti.
2. Pelkės žolių pievos
Skirtingai nuo daugiausia vešlių žydinčių pelkinių medetkų pievų, kurie klesti maistinėmis medžiagomis turtingoje dirvoje, tipiškos purpurinės pelkės pievos daugiausia aptinkamos gana neturtingose, periodiškai drėgnose dirvose. Galimos vietos – sausinamos pelkės. Augmenija stipri su įvairių rūšių maurų žole ir gėlėmis
- Pienės gencijonas (Gentiana asclepiadea)
- Bloodroot (Potentilla erecta)
- Sibiro vilkdalgis (Iris sibirica)
- arba velnio bitė (Succisa pratensis)
įspaustas. Jei įmanoma, nereikėtų tręšti pelkių žolių pievų, kitaip šiai rūšiai būdingi augalai nyks.
3. Degančios skėčių pievos
Vokietijoje tokio tipo šlapios pievos daugiausia aptinkamos didžiųjų Elbės, Havelo ir Oderio upių slėniuose. Tipiška augmenija susideda iš
- Pelkės geliantis skėtis (Cnidium dubium)
- Pievų šilkas (Silaum silaus)
- Dievo malonės žolė (Gratiola officinalis)
- arba pelkinis vikis (Lathyrus palustris)
pažymėti. Brenndoldenwiesen taip pat žinomos kaip upių slėnio pievos ir turi toleruoti kintamą potvynį ir išdžiūvimą.
Sukurkite šlapią pievą
Žinoma, šlapią pievą galite susikurti ir patys. Natūraliai drėgna vieta idealiai tinka tokiam projektui, tačiau dažniausiai ji nusausinama. Kita vertus, įprastai sausoje sodo dirvoje turite elgtis taip:
- Pirmiausia nuimkite viršutinį dirvožemio sluoksnį kartu su trumpu sodinimu.
- Iškaskite negilią įdubą arba pasirinkite vietą įduboje.
- Užpildykite šią įdubą priemoliu arba moliu, o tada, priklausomai nuo pievos tipo, maistinių medžiagų turtingu dirvožemiu arba dirvožemio ir smėlio mišiniu.
- Drėgnoms pievoms naudokite specialų sėklų mišinį.
Patarimai ir gudrybės
Drėgnos pievos turi būti šienaujamos reguliariai – ne rečiau kaip du kartus per metus, kad būtų išsaugota biologinė įvairovė ir teritorija neapželtų. Pjovimas ypač svarbus ankstyvą rudenį.