Amalas paslaptingai auga įvairių medžių rūšių lajose. Milžiniškus paukščių lizdus primenančios pusiau parazitinės rūšys gali siekti iki vieno metro skersmenį ir platinamos įvairių paukščių. Amalus taip pat nesunkiai galima padauginti patiems.
Amalus galima auginti tikslingai – tačiau jis kenkia medžiams
Kaip vyksta dauginimasis gamtoje?
Kai kurie paukščiai lesa daugiausia baltas amalo uogas ir po trumpo laiko išskiria nevirškinamas sėklas. Čia ypač vertas dėmesio amalinis strazdas. Kiti paukščiai, kaip juodgalvis, valgo tik minkštimą ir iš snapo iškrapšto lipnias sėklas. Tokiu būdu jie lieka sėdėti tiesiai ant medžio.
Kai sėklos yra pritvirtintos prie medžio, jose esantys embrionai gali sudygti. Pirmiausia susidaro siurbimo virvelės, o po to - pirminės ir įdubusios šaknys, kurios per žievę įauga į medį iki medžio takų. Tik tada amalas pradeda augti į išorę. Tačiau praeis keleri metai, kol jis pasieks garbingą dydį ir pasirodys pirmieji žiedai.
Kurie medžiai geriausiai tinka dauginimui?
Kiekvienas iš trijų amalų porūšių turi specialius šeimininkus, kaip matyti iš rūšių pavadinimų: eglinis amalas, pušinis amalas ir lapinis amalas. Lapuočiai amalai mėgsta augti ant obelų, liepų, skroblų, tuopų, alksnių ir beržų.
Amalas gali gyventi iki 70 metų ir pasiekti maždaug vieno metro skersmenį. Po maždaug 30 metų nuodingomis laikomos šakelės yra apie 50 centimetrų ilgio. Kai kitą kartą pjausite amalo šakelę, turėkite tai omenyje.
Trumpai apie esminius dalykus:
- Veisimas palyginti lengvas
- auga tik lėtai, apie vieną pumpurą per metus
- gyvena iki 70 metų
- pirmasis žydėjimas tik po kelerių metų (6–7)
- ne visi medžiai tinka dauginimui
- „geri“ šeimininkai: obelis, skroblas, alksnis, tuopa, liepa
- sulėtina augimą ir sumažina šeimininkų medžių derlių
patarimai
Medžiai šeimininkai nuo amalo paprastai nemiršta. Tačiau jei užkrėtimas labai stiprus, žala gali būti tokia didelė, kad šeimininkas miršta.