Vienas iš labiausiai paplitusių kenkėjų, pažeidžiančių vyšnias, yra juodasis vyšnių amaras. Kai vyšnios jau buvo pažeistos, jau per vėlu su jais kovoti. Todėl atsargumo dėlei žydėjimo metu patikrinkite, ar jaunuose lapuose nėra amarų lizdų.
Sąvokų paaiškinimas
Pavadinimas „juodasis vyšninis amaras“ – dar žinomas kaip „juodasis vyšninis amaras“ arba tiesiog „vyšninis amaras“ – apjungia dvi šios rūšies rūšis: juodąjį saldžiųjų vyšnių amarą (Mycus pruniavium) ir juodąjį rūgščiųjų vyšnių amarą (Mycus cerasi). Skirtumas sodininkui mažai reikšmingas, nes abi rūšys užkrečia tiek saldžiąsias, tiek rūgščiąsias vyšnias ir vystosi beveik vienodai.
kenksmingos nuotraukos
Vyšnių amarai mieliau puola jaunus lapus ties ūglių galiukais. Skirtumas yra įvairių amarų daroma žala. Užsikrėtus vyšnių amarais, lapai susiraito, o ūglių galiukai nuvysta ir galbūt nudžiūsta, o vyšnių amarų užkrėtimas stabdo naujų ūglių augimą, o lapai tik šiek tiek išsiskleidžia.
Amarai išskiria saldų skystį. Vadinamasis medunešis dėl susidariusios suodžių rasos sulieja ir sulipdo lapus bei vaisius. Nuo gegužės vidurio iki birželio pradžios amarai migruoja į laukines žoleles, o vėliau grįžta į vyšnias dėti kiaušinių. Vyšnių amarų užkrėtimas ypač sunkus jauniems medžiams; vyresni medžiai paprastai tai išgyvena be didesnės žalos.
kovoti
Kovojant su amarais, pirmenybė turėtų būti teikiama prevencinėms priemonėms. Tai apima naujų ūglių ir lapų tyrimą žydėjimo metu ir iškart po jo. Gaidžionis ir kiti vabzdžiai sode natūraliai kovoja su amarų kolonijomis, valgydami amarus. Svarbu apsaugoti ir skatinti šiuos naudingus vabzdžius. Kai kreipiatės į purškalus, turėtumėte rinktis preparatus, kurie yra švelnūs naudingiesiems organizmams.
Patarimai ir gudrybės
Jei negalima išvengti purškimo, reikia atsiminti, kad tai prasminga tik prieš suvyniojant lapus.